Jūratė ZIEDELYTĖ
Tikriausiai kiekvienas iš mūsų išgyvena tas gniuždančias netobulumo (silpnumo, bejėgiškumo, savigraužos, savikritikos, kaltės, neapykantos sau jausmo) akimirkų, kai visi mūsų gražiausi sielos apsireiškimai nublanksta ir atsiveria vidinė smegduobė į sunkią kasdienę buitį ir būtį. Bet kartais nutinka taip, kad būtent visuose pačiuose netobuliausiuose tylos pavidaluose slypi didžiausia jėga. Tyla savyje yra tobula, tačiau mūsų valia ji tampa slegiančia tuštuma, kurioje, jei jos neprižiūrime, per laiką prisikaupia nerimo, baimių, neapykantos ir kitų sunkių jausmų bei emocijų. Ten, kur tylą slegia saviplakos akmenys, glūdi pati galingiausia jėga į jos beribį pažinimą. Pakanka leisti jos slėpiniui įeiti pro siaurą nuo įtemptų minčių įelektrinto proto angą, šiek tiek atsitraukti nuo savo iškreipto pažinimo veidrodžių, kad galėtum geriau įsiklausyti į tylos slėpinio šnabždesį. Nors tai atrodo sunkiai pasiekiama triukšmo perpildytame pasaulyje ir vidinėje suirutėje, nors kartais baimė stipresnė už pasitikėjimą dieviškaisiais kelrodžiais, niekas negali iš mūsų atimti galimybės būti tylos tarpininkais.