Šešias knygas išleidusi ir savo jubiliejinį gimtadienį švenčianti poetė Liucija Jagielienė vasario 28-ąją savo draugus, giminaičius, meninio žodžio gerbėjus pakvietė į kūrybos vakarą „Iš širdies į širdį“, kuris vyko Mažeikių rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje.
Dalinanti žodį
„Atėjau aš žodžių dalinti, / Nes daugiau aš nieko neturiu... / Tiktai iš širdies į širdį / Noriu eiti pažinimo keliu...“ (L. Jagielienė „Iš širdies į širdį“)
Renginio metu buvo skaitomos L. Jagielienės eilės, širdį virpino poetės eilėraščiai tapę dainomis, kurias atliko jos draugai: dainų kūrėja bardė Lena Jagielienė bei poetas, kelių knygų ir trijų diskų autorius, bardas Kęstutis Krencius.
Vienas po kito sveikinimo žodį tarti panoro būrys draugų, jos poetinio žodžio mylėtojai, kurie skaitė ir jos eiles. Džiaugėsi jubiliatė sulaukusi svečių ir iš tolimiausių Lietuvos kampelių – jos eiles skaitė poetė Irutė Matažinskaitė-Lazickienė iš Alytaus. Tarp būrio sveikintojų galėjai sutikti Jūratę Norvaišienę, Onutę Venslovienę ir daugelį kitų.
Svajonės pildosi
Pasak L. Jagielienės, plačiai išsibarstęs jos gyvenimas – daug širdies dalelių tai viename, tai kitame Lietuvos pakraštyje palikta – viena jų priklauso Naujajai Akmenei ir Kairiškiams. Nepamiršta ten ir jos, pasveikinti atvyko buvusios kolegės iš Naujosios Akmenės bibliotekos. Poetiniais namais poetė įvardijo Mažeikių menų studiją „Erdvė“, kurio narės irgi negailėjo gražių žodžių jubiliatei.
Poetė J. Jagielienė pasidžiaugė, kad pereitais metais pavyko įgyvendinti vieną iš svajonių – teko tris dienas dovanoti poetinį žodį Palangos poezijos mylėtojams ir ant Birutės kalno, ir Kernagio viloje. „Dalelė širdies yra arčiau jūros, kur gyvena nuostabios trys poetės: Adelė Daukantaitė, Irutė Stražinskaitė-Glinskienė ir Daiva Rudelytė“, – gražias akimirkas prisiminė Liucija.
Eilės, gimusios iš jausmo
Kad čia susirinko patys artimiausi, rodė ir šiltas bendravimas, tarsi šeimyniškas susiėjimas su pajuokavimais. Tą jausmą sustiprino ir jos anūkių Augustės ir Rugilės skaitomos vaikiškos L. Jagielienės eilės. Dažnas paminėjo, kad Liucijos eiles perskaitęs, kuriomis ji kasryt pasisveikina su savo draugais, gali suprasti, kokia jos nuotaika ir net koks oras už lango, nes ji tai suguldo į dienos eiles, dažnai gimstančias ir naktį. Kūrėjos eilės liejasi iš širdies, perleistos per jos jausmų stygas.
„Mes vis sakome, kad susitikimams nėra laiko, kad jo trūksta. Aš irgi galvojau, kad išeisiu į senjorystę, laiko bus užtektinai. Deja, jis taip greitai bėga...“, – atsidūsta poetė Liucija, kiekvienam dalyviui prisiminimui palikdama savo eilėraštį „Iš širdies į širdį“, iliustruotą pačios daryta nuotrauka.
Gražina VERŠINSKIENĖ
Autorės nuotraukos
