„Kalbos raida – tai sudėtingas procesas, kurio sėkmę neretai lemia aplinkinių meilė ir dėmesingumas. Žmogui dovanotas gebėjimas kalbėti nėra tik chaotiškas garsų kratinys. Kalba perteikiame savo norus, mintis, pasidalijame emocijomis, užjaučiame ir įžeidžiame bei darome poveikį kitiems... Kalbėdami patenkiname vieną iš svarbiausių žmogaus prigimtinių poreikių - bendrauti. Ankstyvasis amžius yra reikšmingas ir labai svarbus laikotarpis ugdyti kalbos pradmenis. Būtent šiuo periodu padedamas tvirtas pamatas tolesniam kalboslavinimui“, – sako mūsų pašnekovė lopšelyje-darželyje „Pasaka“ logopede dirbanti Aušra Judkuvienė.
Apie save
„Esu gryna žemaitė, kilusi nuo Varnių. Mokykloje labiausiai patiko matematika, geometrija ir fizika, buvau „tiksliukė“ ir netgi dalyvaudavau fizikų olimpiadose. Po aštuonių vidurinės mokyklos klasių įstojau į Klaipėdos J. Kupčinsko medicinos mokyklą, kurią baigusi, dvejus metus dirbau Klaipėdos onkologijos ligoninės Chirurginiame skyriuje. Tai buvo vertinga patirtis, dėl kurios vėliau niekada nesigailėjau“, – sakė A. Judkuvienė.
Kas lėmė profesijos pasirinkimą?
„Mokantis medicinos mokykloje, kurso auklėtoja papasakojo tokią istoriją, – atsakymą į klausimą pradėjo pašnekovė. – Besimokant 12 klasėje, jai lūžo koja ir lūžis buvo labai sudėtingas, bet per tuos metus atsirado galimybė tinkamai pasiruošti stojamiesiems egzaminams, išmokti biologijos ir mikrobiologijos kursą. Būdama sveika tam gal būtų pritrūkusi valios ir pasiryžimo. Pasveikusi tai padarė be didelio vargo ir įgyvendino savo svajonę. Šita paprasta istorija man labai įstrigo ir buvo tarytum stimulas niekada nenustoti tikėti savimi, kai gyvenimas tave išbando ir egzaminuoja.“
Siekio link
A. Judkuvienei, kaip pati tikina, jaunystė buvusi smagi ir pilna nuotykių bei netikėtumų: „Kartą atvykau pas draugę į Mažeikius, o vakare nuėjome į tuo metu populiarų klubą „Trance Dance“. Čia sutikau būsimą vyrą ir savo dviejų vaikų tėvą mažeikiškį Mindaugą. Netrukus susituokėme, aš persikėliau gyventi į Mažeikius, susilaukėme vaikų – sūnaus Pauliaus ir dukros Aurelijos, tačiau profesine prasme tas laikmetis buvo nekoks. Pagal specialybę darbo negalėjau gauti, nes ligoninėje, kaip ir visur kitur, tuo metu buvo mažinami etatai. Reikėjo galvoti, ką galiu daryti „čia ir dabar“, todėl baigiau mokymo centro „Femina Bona“ 4 mėnesių kursus Klaipėdoje ir pradėjau dirbti kosmetikos parduotuvėje. Tai buvo pirmoji tokio pobūdžio parduotuvė Mažeikiuose. Įdomu pažymėti tai, kad norint baigti kursus, tuomet buvo reikalingas medicininis išsilavinimas. Kursų metu savo šeimą matydavau tik savaitgaliais, o visą naštą ant savo pečių nešė vyras Mindaugas. Tai buvo kabinimasis į gyvenimą, bet slapta svajonė – būti logopede – tebebuvo gyva, todėl, dirbdama kosmetologe, visokeriopai palaikoma ir skatinama savo vyro, Šiaulių universitete baigiau bakalauro bei magistro studijas, įsigydama specialiojo pedagogo specialybę ir logopedo specializaciją.“
Logopedas – kas tai?
„Jeigu labai trumpai, tai logopedas yra specialistas, atsakingas už komunikacijos ir jos sutrikimų prevenciją, įvertinimą ir pagalbą. Šiame kontekste komunikacija apima visus procesus, susijusius su žodinės ir rašomosios kalbos suvokimu, raiška ir tinkamas neverbalinio bendravimo formas.
Logopedinės pagalbos tikslai: suteikti asmenims kiek įmanoma aukštesnį funkcionavimo ir komunikacijos lygį, atitinkantį jų socialinę aplinką, mokymosi ar profesinės veiklos poreikius, kad jie galėtų savarankiškai gyventi. Asmens amžius nėra reikšmingas, nes raidos sutrikimai gali atsirasti bet kokiame gyvenimo etape, įvykus traumai, nelaimingam atsitikimui ar kaip kitaip.
Jeigu prisimintume labai neseną istoriją, tai anksčiau per visą rajoną būdavo tik trys logopedai. Mokyklose ir darželiuose tokių specialistų irgi nebuvo“, – profesijos subtilumais dalijosi specialistė.
Pasak moters, dabartiniai logopedo uždaviniai ir tikslai – padėti įveikti sutrikimus, o ne juos šalinti: „Kiekvienas atvejis yra labai individualus ir subtilus. Sėkmingų rezultatų sulaukiama, kai vaikas motyvuotas, o procese dalyvauja bei bendradarbiauja visi: vaikai, tėvai ir su tuo susijusi artima aplinka. Tam reikia ir ypatingo pasišventimo, nes tėvai gyvena savo gyvenimą, kuris yra pilnas sudėtingų dalykų. Jeigu stomatologas gali dantį išrauti ir problemą išspręsti akimirksniu, tai logopedas turi apsišarvuoti kantrybe ir nuosekliai, labai pamažu siekti gerų permainų.“
Savybės
Pasak A. Judkuvienės, norint rasti raktą į kiekvieno vaiko širdelę, būtinas žmogiškumas ir jautrumas. Be jų, pasak specialistės, reikia žingeidumo – siekti naujų žinių ir tobulinti savo asmeninius įgūdžius – plėtoti savo profesiją, dalintis žiniomis ir patirtimi, rengti publikacijas, dalyvauti kvalifikacijos kėlimo renginiuose bei kūrybiškumo, kad tą pačią užduotį ir savo veiklą būtų galima organizuoti ir pateikti vis kitaip.
Projektinė veikla
Pernai lopšelyje - daželyje „Pasaka“ vykdytas tarptautinis tėvų ir pedagogų projektas „Vaiko kelias į gražią kalbą“. „Glaudžiai bendradarbiaudami su vaiko šeima kartu ėjome viena linkme, padėdami plėtotis vaiko kalbai ir siekėme kuo anksčiau pastebėti ar užkirsti kelią kalbos sutrikimams. Projekto įgyvendinimo metu vaikai sistemingai atliko linksmas artikuliacines mankštas, lavino girdimąjį suvokimą, bendrąją motoriką taikant kūrybiškus žaidimus, skatinančius žodinę raišką. Džiugu, kad tėvai taip pat noriai dalyvavo projektinėje veikloje, domėjosi įvairiais ugdymo būdais, padedančiais plėtoti vaiko kalbą. Gegužės 26 d.vykusiame rajono logopedų metodiniame renginyje buvo pristatyta šio projekto medžiaga ir pasidalinta jo gerąja patirtimi“, – sakė A. Judkuvienė.
Kuo patraukli logopedo profesija?
„Mokslo požiūris į įvairius sutrikimus ir siekimas juos įveikti kasdien keičiasi, todėl visada turi būti atviras informacijai ir mokslinėms naujovėms. Turi būti pasiruošęs kasdien eiti į priekį ir išsikelti vis naujus uždavinius, todėl ši profesija nėra nuobodi ir monotoniška. Mėgstu būti su žmonėmis, noriu būti reikalinga ir noriu padėti ištiktiems bėdos. Logopedo veikla labai plati, bet tuo pačiu ir labai individuali, kiekvienas atvejis būna skirtingas, o veikimo būdai patys įvairiausi, tačiau tikslai vienodi – padėti vaikui ir suaugusiam žmogui gyventi pilnavertį gyvenimą. Džiugu, kai pasiekiami geri rezultatai, kai jautiesi padaręs kažką tokio ir žinai, kad didžia dalimi tai padaryta tavo profesionalumo dėka“, – sakė specialistė.
Darytų tą patį
A.Judkuvienė paklausta, ar ką nors keistų, jei būtų galima pradėti viską iš naujo, atsakė, jog ne: „ Gyvenime nedaryčiau nė vieno žingsnio kitaip. Siekdama vaikystės svajonės, išgyvenau įvairius gyvenimo tarpsnius, sutikau daug gerų ir protingų žmonių, kurių dėka įgijau gyvenimo patirties, išmokau bendrauti, komunikuoti. Visa tai padarė mane tokią, kokia esu dabar. Nėra žmogaus, kuriam pavydėčiau jo gyvenimo. Esu laiminga. Ir šalis Lietuva man labai patinka. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad esu žemaitė, o Varniai – mano gimtinė“.
Apie laisvalaikį
„Vasarą mėgstu dirbti darbus lauke, prie namų, tai savotiškas poilsis ir meditacija, o žiemą – megzti, – apie savo laisvalaikio užsiėmimus pasakojo pašnekovė. – Patinka poezija, daug eilėraščių moku mintinai, bet esu intravertė ir viešai savo pomėgių nedemonstruoju. Esu iš tų, kurie mokosi visą gyvenimą, todėl ir laisvalaikiu kažką skaitau, ieškau ir domiuosi. Esu laiminga tuo, ką turiu.“
Nepamiršti savo svajonės
Pašnekovė, paklausta, ką patartų jaunimui, besirenkančiam savo profesiją, atsakė, jog pirmiausia reikia klausytis savo širdies balso, įsiklausyti į savo norus, labiau pasikliauti intuicija: „Kartais politinė ar ekonominė situacija neleidžia įgyvendinti savo svajonių tuoj pat ir tada tenka dirbti kažkokius nenumatytus ir neplanuotus darbus, atsidurti keistose situacijose, tačiau tada reikia neišsigąsti, nebijoti pasikeitimų ir išbandyti save, bet būtina nepamiršti savo svajonės. Toks jau likimas, kad kiekvienas atsidurs ten, kur ir turi būti. Reikia be galo norėti, bet jeigu tik norėsi ir nieko nedarysi, tai norai ir liks norais.“
Vytas ALEKNAVIČIUS
